BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tiltas į Terabitiją / Bridge to Terabithia

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad filmas per daug paprastas ir banalus. Tokiais filmais dažniausiai laikomi tie, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka vaikai, veiksmo vieta mokykla- namai, kažkur loja mielas šuo, o tėvai tik antraplanė pabambančioji dalis. Tai nėra lėkštas filmas, skirtas siaurai auditorijai ir jis nesibaigia lengvai daromomis išvadomis, kaip galima būtų tikėtis.

Leslė – šviesiaplaukė mokyklos naujokė, ir Džesis dažnai ujamas berniukas randa vienas kito draugiją, ko pasekoje kartu jiems pavyks atrasti kelią į paslaptingą Terabitijos žemę… Ten, kur fantazijos nuneša labai toli nuo realaus gyvenimo skriaudėjų, atsibodusių kasdienybės verpetų.

Filmas pateiktas lyg ir pasakos motyvais, tačiau neprarandantis metodinės paskirties, kuri primena mums, kad būtina skatinti vaikų kūrybingumą ir suteikti galimybę atsiskleisti. 95 minutės gražios vaikiškos draugystės receptas, puikiai saugantis nuo reiklių tėvų, bendraamžių patyčių ir įkyrėjusių namų darbų.

Visi mes būdami maži jei nelakstėme po miškus tai bent svajojome miške turėti paslaptingą namelį, kuriame gyventume vieni su savo išgalvotais geriausiais draugais. Jie lapų šlamesį paversdavo pikčiausiais priešais, bet niekada nebuvo taip baisu, kaip  gali pasirodyti suaugusiam.

Smagių vaikiškų prisiminimų..

6,8/10

Rodyk draugams

Slaptas bičių gyvenimas / The Secret Life of Bees

Šis filmas buvo žiūrimas taip lyg būčiau užsidėjusi jaukumo akinius. Čiulbantys paukščiai, tarp pievų ir miškų stovintis rožinis namas, mielas medinis sandėliukas su medaus stiklainiukais, herojų susikurta jauki kasdieninė buitis su maloniomis pareigomis. Nereikia būti žinovu, kad suvoktume jog, už viso to tyko draminis siužetas su laiminga pabaiga.

Siužetas niekur toli nenubėgęs nuo standartinių situacijų, kada šeimoje vaikas lieka be mamos su despotu tėvu. Jei vaikas - protingas, to nepakęsdamas pabėga, o jei dar seka nenuobodus praeities šleifas, tai pabėgimą vainikuoja nuotykiai su naujais atradimais.

Pagrindinė herojė 14-metė Lilė (Dakota Fanning) su savo juodaode aukle pabėgusios iš kasdienybės apsistoja bitininkyste užsiimančiu juodaodžių seserų rožiniame name. (Filme juodaodės (Queen Latifah , Jennifer Hudson , Alicia Keys) neatsitiktinai, nes veiksmas perkeltas į 1964 m. Pietų Karoliną, kada, juodųjų ir baltųjų užburtame rate tebevyksta žiaurios diskriminacinės kovos). Ten jaunoji herojė apsupta gėrio vis dar nesugeba ištrinti miglotų išgyvenimų nuo tos dienos kai žuvo jos motina. Su laiku paslaptys dingsta, o bičių, medaus ir Juodosios Madonos simbolika žaviosios Lilės pasaulyje išlieka..

Kartais filmą pažiūri ir kitą dieną jo neprisimeni. Šį filmą prisiminiau. Jis - pro jaukumo akinius - gražus.

6,4/10

Rodyk draugams

Iš kitos pusės/Auf der anderen Seite

 

Kanai jam suteikė apdovanojimą už geriausią scenarijų, todėl norisi pradėti taip: po tokio kino vis tiek kažkaip, kažkas kitaip būna (…) :)

Filmas primenantis nostalgišką rudenį, (kada gražu, bet vis tiek neramu) savo tragiškumu nusileidžia lengvai nuryjamam pozityvumo gurkšniui.

Šioje susikryžiavusių gyvenimų istorijoje, filmo herojai prarasdami artimuosius, atranda naują šalį, „iš kitos pusės” prasideda jųjų gyvenimai. Globaliau pažvelgiant, turkas režisierius Fatihas Akinas augęs Vokietijoje, tyrė Vokietijos ir Turkijos santykius, apibendrindamas juos iki Vakarų Europos ir Artimųjų rytų kontrasto.  

Filmas padalintas filmiukų pavadinimais kaip kad „Jeter mirtis”, „Lotos mirtis”. Sekundei toks kūrėjų sprendimas sutrikdė, galvojau, kodėl iš anksto pateikiama, kas mirs..neįdomu..bet nieko panašaus, sakau, tai tik į gerą ir į įdomumą. :)

Pagrindiniai 6 filmo herojai, persipinę likimais, atranda vienas kitą ten, kur palikta nelaimės dėmė. Vokietijoje pagyvenęs turkas susiranda antrą gyvenimo pusę turkę prostitučių kvartale. Jis turi sūnų profesorių, ji- Stambule gyvenančią dukrą, kuri yra politinė aktyvistė. Nuo to viskas ir prasideda, ko pasekoje atsiranda dar dvi herojės - motina, hipių kartos moteris ir dukra ieškanti gyvenimo prasmės. Siužete kartais prasilenkia laikai, kartais herojai praeina vienas pro kitą nežinant. Kiekvieno personažo istorija savita ir jautri. Nėra akcentuoti personažų teigiami ar neigiami poelgiai, jų charakteristika.

Šio filmo raktažodžiai būtų: Vokietija, Turkija, kurdų terorizmas, homoseksualumas, prostitucija, profesorius, politinė kalinė ir t.t, ir t.t. Esmė, kad filmas visai ne apie tai :)

Atitinkamos nuotaikos!!!

8/10

Rodyk draugams

The Lovely Bones [Numylėtieji kaulai]

 

„The Lovely Bones” - tai vaizdingas pasakos ir realybės kūrinys, persmelktas švelnumu, atlaidumu ir šviesiomis spalvomis, nors pats siužetas, galima sakyti, yra kriminalinis. Kitaip tariant, turiniui kitu kampu priešpastatoma forma ir bus turbūt tas varžtas, kuris į filmą įsuka šiokio tokio originalumo. Tai kiek kitoks P. Džeksono kino bandymas, lyginant su jo žiedų trilogijų ir king kongo versijomis. Tiesa, pomėgis eterin paleisti fantastinį vizualinį spektaklį išliko, bet visa kita yra gan liūdna ir gyvenimiška istorija.

Istorija, kuri nesužavėjo taip, kaip ko gero buvo ketinta, mat viskas „užstatyta” ties aukščiausiu jausmu. Pirma filmo valanda kabino ir nevertė nuobodžiauti. Įdomu, kaip toliau pinsis tie du pasauliai, įdomu kaip su netektimi seksis sugyventi šeimai, kas bus su žudiku, net pasidarė įdomu - gal ir namo galima grįžti? Antra valanda pradėjo knisti. Ir knisti būtent tuo mergaitišku švelnumu, kuris sklinda iš rojaus kampelių ir kiek netikrovišku išgyvenimu - ar tikrai motina (beje per jauna ir per graži) paliktų namus dėl netekties skausmo, kai yra dar du vaikai? Galop ir tie patys ano pasaulio vaizdai kaip iš Biblijos vaikams knygų. Gražūs, bet savo prigimtimi primityvoki ir nuvalkioti. Gyva wallpaperių paroda.

Geriausias filmo taškas tai maniakas, numočinęs tą naivią mergaitę, taip norėjusią ir, deja, nespėjusią paklaksėti liežuviais su pirmąja meile (vien tas „pirmo bučinio” akcentas yra taip boooring). Nors natūraliai norėjau jam blogos lemties, bet nepaneigsi - aktorius suvaidino puikiai ir visai mielai būčiau jam skyręs pripažinimo šakelę. Gal ir ne vien už šį vaidmenį, o atsižvelgiant ir į jo kitus vaidmenis, mat paskutiniu metu jis demonstruoja pastebimą aktorinę formą. Visi kiti personažai pasirodė neišvystyti, lyg kažkas blankaus slenkančio per visas pora valandų.

Pabaiga teisinga, kaip ir vyraujęs viso filmo paprastas, švelnus, banalokas, užtat auksu spindintis šiltas tonas. Filmas, kuris savo dangiška šviesa nugali šaltą realybę. Gal toks ir buvo sumanymas, bet tai nereiškia, jog įvertinimas bus kažkas daugiau, nei

7,0/10

Rodyk draugams

Meilutė/Precious

Dažnai, netradicinės aktorių fizionomijos kino juostai įduoda lyg kažkokio prestižo pamatą, taip paverčiant filmą nepigiai atrodančiu žiūralu. Šiuo atveju, pati filmo dramaturgija ir siužetas lyg nublanko prieš pačių aktorių, nesakysiu, kad vaidyba, bet tiesiog aktorinę esybę. Buvo įdomu į juos žiūrėti, pamirštant vertinti jų vaidybą, pamirštant suvokti siužeto tragiškumą.

Skambiai vertinamos Oskarų nominacijos ir statulėlės vertos tiek, kiek sugebėta drąsiai ir įžūliai įlįsti į žiūrovo vidų. Kažkam įlindo stipriai ir greičiausiai tiems, kuriems viso labo užtenka amerikanskos dvasios.

Vertinant herojų gyvenimą neišvengsime vidinės nuostabos ir klausimo „ar taip būna”? Nutukusi 17 - metė mergina laukiasi antrojo vaiko nuo AIDS sergančio tėvo, o despotiškai išprotėjusios motinos kasdienybė: psichologiškai tratinti dukrai smegenis. Nereikia galvoti, ką mes darytume jos vietoje, bet pažiūrėti, kas mūsų vargiai ar laukia ne tik, kad įdomu, bet ir suteikia galimybę akimis pačiupinėti kitokios kasdienybės virtuvę.

7/10

Rodyk draugams

Star Trek [Žvaigždžių kelias]

Smarkiai gailiuosi praleidęs progą sumokėti pinigus. Dėl tokios pramogos tikrai galima išsitraukti piniginę. Ir dėl labai paprastų priežasčių. „Star Trek“ vaizdas aukščiausios kokybės. Gal aš atsilikęs ar nedaug matęs, bet efektai man pasirodė verti kažkokių tai pripažinimo nominacijų. Detalu, ryšku, šiuolaikiška, pilnai užpildo akies rainelę ir patenkina smegenų videoplotą. Gražu tiem, kam graži ateities vizija už dangaus skliauto. Ir nors kosmoso kolosai netraukia Star Wars‘ų masės, to ir nereikia. Jie yra pakankamai įstabūs, jog pilnai įtikintų geru sci-fi skoniu ir nuoširdžiu grafikos statytojų atsidavimu. Tiek pakankamai, jog vaizdiniai nepasirodė kuo nors mažiau įspūdingi nei to pačio Avatar‘o. Rimtai. O jei dar kino salėj? Echt, asilėnas, pagailėjęs popieriaus…

Ir vis dėlto net ne vaizdas čia patiko labiausiai. Kažkaip neįtikėtina, bet, rodos, kosmoso plotus ir aukštybes besisavinantis blockbusterinis epas turėtų kelis kartus sukelti ašaros papliaupas. Nihuja. Dramines laikysenas čia keičia komedijinės ir tai yra, sekant jutūbės madomis, - TOTALY AWESOME. Laiku ir vietoje išlendanti šypsena nuteikia taip, lyg šaltis kosmose nustotų egzistavęs. Niekur neparašyta, jog tai komedija, bet filmas pastatytas velniškai smagiai.

Siužetas lėkštokas. Bet kažkoks gylis čia turbūt nelabai ir tilptų, jo galop ir nereikia. Geri vaizdai ir prie to stebėtinai tinkanti linksmumo aura yra naujas mazgas, kurį atrišus, pamatau kažką išraityto, puikiai tinkančiu būti mano verdiktu:

8/10

Rodyk draugams

Avatar [Įsikūnijimas]

Kameronas yra tas režisierius, kuris parduoda fekaliją, supakuotą į blizgantį popierėlį. Du paskutiniai jo filmai tokie ir yra. „Titanikas“ ir priešnaujametinis furoras „Avatar“ yra dvi banalios linijos, kurios savyje turi unikalių savybių traukti žiūrovą. Be abejo, reikia ir tokių mass-filmų, bet, drįsiu būti nepatenkintas, kodėl į tą popierėlį supakuotas turinys negalėtų dar būti ir originalus? Tikrai nesu vien tik meno ir vadinamosios išliekamosios vertės ieškovas, gigantiškos pompastikos man netgi labai patinka, bet patiktų dar labiau, jei ji nebūtų kokia klišinė ir matyta jau xy kartų.

Velniop. Palikim siužetą toks, koks jis yra. Aš suprantu, kodėl jis toks. Filmą rašė ir kūrė tikrai ne kažkokie kvailiai, kurie nežinotų ką daro. „Avatar“ orientuojasi kiek į kitas vertybes. Tegul būna eilinė (o tokia ir net privalo būti, mat įprasta istorija dažniausiai sulaukia sėkmės) , bet tegul ji žavi žmones. Tegul jie eina ir su kaupu atperka revoliucingas išlaidas revoliucingom pajamom ir kalba apie jį taip, lyg būtų revoliucijos nugalėtojai. Aš tai suprantu ir „Avatar“ laikau Holivudo popmašinos herojumi, kuris yra pavyzdys kitiems, ką reiškia rimtai „imtis filmo“. Tai yra žavinga, nes tam tikra prasme atspindi, kuo gyva yra šiandienos visuomenė ir netgi tam tikras palikimas, nes ainiams ateityje bus medžiagos tirti, koks menas tada jaudino žmonių protus. Ir vis tik, drąsa išlieka ir manau, jog pagilinti istoriją būtų buvusi šauni idėja :]

„Avatar“ fanatikams tuoj visai nepatiksiu. Ir jie teisingai sakys, jog ne filmo kaltė, kad tikėjaisi kažko kito. Bet teisingas visada nebūsi, todėl sakau, kad tikėjausi daugiau netgi pačiu pateikimu. Nors..ei, patys fanatikai irgi dalinai kalti savo pamišusiais komentarais!

Vaizdas įspūdį tikrai daro, bet ne taip, kaip kalbama reklaminiuose lankstinukuose ir minėtuose marioje komentarų. Pasaulis gražus, bet jis ir yra gražus :] Gamta graži, bet būtent todėl, kad graži. Tame nieko unikalaus, išskyrus dydį, visa ko ryškumą bei viso to pateikimą „lyg skriejant“. Šie vaizdiniai keri, bet jau tas polinkis sąmokslo teorijoms…Pandora surėdyta iš vienų gražiausių gamtos elementų ir čia įtarsiu eilinį pataikavimą žiūrovui – kam nepatiks rojaus kampelis? Aišku, tokį lepinimą tikrai atleisiu. Dėkui grafomenininkams, parodžiusiems, kad mėlynas ekranas sugeba generuoti gražesnį vaizdą nei gyva Belmonto Vilnėlė vasarą :]

Vietiniai gyventojai? Vėlgi, įspūdį daro dydis. Su ūgio įspūdžiu konkuruoja jų bendra masė, kai meldžia gamtos malonės. Fantastika. Jų ryšys su gamta? Taip. Per plaukus? Nežinau. Bet didžiausias taip tada, kai ta pati gamta jiems padeda ir kolektyviai ištaško atėjūnus.

Iki „Žvaigždžių karų“ ir „Žiedų valdovu“ pasaulių Pandorai toli, kaip Na’vi iki civilizacinių aukštumų, tačiau, jei žiemą už 20 litų norite pasinerti į Rojų ir stebėti titanišką susidūrimą su Pragaru – „Avataras“ šią pramogą tikrai suteiks ir nuvils ne taip jau baisiai :]

7,2/10

Rodyk draugams

Paranormal Activity [Paranormalus aktyvumas]

Mes gyvenam aukso amžiuj. Tą turbūt visai neblogai atspindi siaubo žanras kine. Sąmoningai norėti patirti baimę, dar daugiau - siaubą - , ko paprastai vengiame? Mano galva, tai yra tam tikras perteklinio gyvenimo paradoksas. Bet apie tai nesiplėtosiu, galbūt tame nėra jokio paradokso ir norėti patirti neigiamas emocijas kaip teigiamas yra paprasčiausiai nelabai logiška instinktų samplaika.

Ją turiu ir aš. Paprastai nemėgstu siaubo filmų ar bet ko, kas susiję su šiais žemais potyriais, bet kartais išlįsta pakrypęs poreikis save pakankinmaloninti. Štai čia ir pasitarnauja „Paranormal Activity“. Pats filmas remiasi visiškai buka gal tų pačių amerikonų komercialistų sugalvota vaiduoklių-demonų idėja. Bet ji nufilmuota man itin imponuojančiu dokumentiniu-buitiniu stiliumi. Panašiai kaip „Cloverfield“. Tada visa kas vyksta savo realumu įtikina labiausiai ir tie patys buki dalykai įgauna proto.

„Paranormal Activity“ yra neblogas siaubo filmas. Siaubas aplamai reiškia ne tai, kad karts nuo karto krūptelni, staigiai prieš kamerą išlindus kraupiam raumenų deformuotam veidui ir muzikos natoms negailestingai čaižant kolonėles. Tai viso labo išgąstis, bet tai nėra baimė ir tie filmai, kurių siaubas pasireiškia išgąsčio virtinėm, yra nevykę surogatai. Siaubas pirmiausia reiškia tai, jog pati atmosfera kelia įtampą, ji įtraukia į save žiūrovo nervus ir po truputį juos ėda nė nemanydama atsiklausti leidimo. Jai nereikia dažnai išsišokti nasrų pavidalais, ji pati savaime veikia iš vidaus ir pasirodo tada, kai jai to reikia ir kai tu to mažiausiai tikiesi. „Paranormal Activity“ tą gana neblogai ir įgyvendina.

Taigi, siaubas nėra kažkas labai matomo ir šlykštaus. TAI dažniausiai atsliūkina naktimis ir palieka neryškius pėdsakus. Iš pradžių tai paaiškini logiškai ir pamiršti. Sekantį kartą vėl paaiškini logiškai, bet pamiršti nebeišeina. Kažkas čia ne taip. Kabiniesi logikos, bet kažkur sąmonės kertelėje pajunti neaiškų nerimą. Jis kyla po truputį ne iš karto visa amplitude, nors to kažkodėl ir norėtum. Po truputį ne iš karto visa amplitude kylantis nerimas užtvirtinamas retais ir vis drąsesniais TO išpuoliais, kol galop bet kokie savęs įtikinėjimai, jog visa tai buvo tik tavo fantazijos vaisius, ir viltis, jog viską galima paaiškinti matematika, tampa akivaizdžia apgaule. Tu jau žinai, kad kažkas vyksta iš tikrųjų. Kad blyškūs pėdsakai iš rūsio iš tikrųjų buvo pėdsakai ir juos palikai visai ne tu. Kad keptuvė virtuvėje nukrito ne dėl išklibusios dėtuvės, o lempa prie laukujų durų neturėtų degti, nes taip ir neįsukai lemputės, ir aplamai esi priverstas prisiminti, jog tavo kambarinė jau mėnuo, kaip atostogauja. Bet tai tik pradžia. TAS vėl nutyla ir drąsiai pažiūrėti baimei į akis tau niekas neleis. Tu jo nepagausi. Tu jo nerasi. Tu net nežinai, kas tai. TAS žaidžia su tavim ir jis puikiai žino, kaip šį žaidimą žaisti. Jis žino, jog tikras siaubas nerodo savo akių,  tikras siaubas stebi tave iš nugaros. Vos leidi sau primiršti patirtą nesaugumo jausmą, jis vėl apie save primins ir leis žinoti, jog kambaryje buvai ne vienas. Tu esi bejėgis. Tu tirti ir lauki progos suvesti sąskaitas. Pasirodyk, tu išgama, būk vyras, stok prieš mane! Bet jis ne vyras. Ir ne moteris. Jis aplamai niekas, bet tuo pačiu ir kažkas. Savo nieku jis tavo didžiausias košmaras, savo kažkuo jis didžiausia tavo viltis. Nes jei tai kažkas, vadinasi galima jį pričiupti. Ech, žemiškas padare, argi vėl neieškai logikos ten, kur ji neegzistuoja? Ir visgi didžiausias tavo košmaras padaro išimtį. Jis nustoja tampęs nervus. Jis, ko taip troškai, pasirodo. Akimirką pajunti net dėkingumą. Tačiau be reikalo. Nes jis pasirodo tik vieną kartą. Viltis susigrumti su kažkuo apčiuopiamu, su kažkuo, kas pagal tavo jau patirtą siaubą negali būti dar baisiau, kaip mat žlunga pirmą kartą susitikus žvilgsniams. Tu padarei klaidą viltį iškeldamas aukščiau už košmarą. Ir man tavęs visai negaila, nes tu pats kaltas, kad buvai toks kvailas ir galvojai, jog siaubo tau pakaks. Ne tu tai sprendi. Ir jokie ekspertai niekada taip ir neišsiaiškins, kas gi tau nutiko. Ši garbė liks tik tau.

Na, šitas filmas tiek siaubo nesukėlė. Ne. Bet jis tikrai turi dalį užtaiso tokio siaubo, kokį čia ir aprašiau, kaip tam tikrą įsivaizdavimą. Akivaizdu, jog niekada nesužinosim kas yra tikras siaubas. Juk jis patiriamas tik vieną kartą. Mikis man pritartų.

7,4/10

Rodyk draugams

Zombių karalius / Shaun of the Dead

Du berniukai

Du berniukai

Paveikslėlyje pavazduoti vyrai, suteikė itin malonaus linksmaryčio. Komedija pranoko asmeninius lūkesčius ir privertė švenčių proga padaryti sau mielą darbelį, įkelti jo apžvalgėlę į kino mėgėjų rašliavytes. (Kaip kalėdinės avytės).

Du pasiklydę nuovokoje draugai, po išgertuvių (sunkus metas) netyčia sode aptinka zombę. Nuo to viskas ir prasideda. Prasideda taip, kaip daugelis iš mūsų ir elgtusi tokioje situacijoje jei nebūtų savo hiperbolizuotos fantazijos aukos. Viskas žemiškai,(zombiai ir tie iš po žemių (tik ne šiame filme)) su žemiškais norais ir tokia žemiška panika, kurios nė nematyt. Tuo tarpu tenka dar kartą įsitikinti, kad humoras – geriausias žmogaus draugas, prieš kurį apokaliptinės nuotaikos – nulis :)

Komedijoje, rodosi, kiekvienas „šposas“ turi subrandintą tikslą – žiūrovo esminį juoką, o ne menką pakikenimą :) , kas, manau, puikiai pavyko. Per paprastą scenarijų, puikiausia komedija.

Beje, labiau manųjų simpatijų juostoje sulaukė ne pagrindinis herojus, bet jo pagrindinis draugas Nick Frost http://www.imdb.com/media/rm2981598720/nm0296545. Ir dar, labai jau mieli tie britiški bareliai, labai :) nors mirk ten :)

Verdiktuojant: 8,5/10

Rodyk draugams

Mary and Max [Merė ir Maksas]

Ko gero šiais laikais animacijos išgyvena didžiausią pakilimą. Jų daug, o iš tų daug ganėtinai daug  vertinamos palankiai. Šiųmetinių grafikos klyksmų dar nemačiau, pasilieku juos po menama egle, tad random pasirinkau atseit bet kokį pavadinimu „Mary and Max“ lyg paruošą didiesiems, bet permačius galvoje sukirbo mintytė, kas žino, kas čia didysis :]

Ir toliau mano favoritas išlieka „Ratatouille“, bet ir šita animacija užkabino akį. Ji originali. Ir ji tokia ne tik kitokia grafikos plastika, bet svarbiausia savo turiniu. Seniai laukiau tokio produkto iš animatorių, kad apibūdinimas „animacija“ nereikštų neabejotinai smagaus, lengvo, visai šeimai skirto kūrinėlio, kai tėveliai yra laimingi, matydami krykštaujančius savo mažylius.

„Mary and Max“ komedijos yra turbūt tik tiek, kiek meiliai šypsningi yra plastelininiai žmogelyčiai. Visa kita yra pakankamai gilus turinys, keliantis visiškai pramoga neatsiduodančias temas. Tas turinys kuriamas dviejų vienišių – mažos mergaitės su randu kaktoje ir brandaus neva ligoto vyro – susirašinėjimu laiškais. Du „keisti nepritapę“ plastelinai, ieškantys šilumos, tad maždaug aišku, ko galima tikėtis. Tai nėra kažkas tokio, kas atvers naujus klodus ir ko nebūsite matę, tačiau bet kuriuo atveju tai yra daug aukščiau nei kažkelinta Šreko dalis ar kokia pop-jausminga romantika, su stulbinama žvaigždės vaidyba.

Kiek atšiauroka bespalvė filmo linija liūdnokai šypsosi žiūrovui ir siūlo šiokią tokią susimąstymo kauptį, nors kai kas galėjo būti labiau išvystyta, stačiau neriant žemyn ar vystyta kiek kitaip. Animacija puikiausiai tinka būti ir rimtu filmu, kaip kad ši mano matyta, pradžiuginusi nepopkornine bei dramine laikysena, kapstant kažką daug realiau nei pasakos didvyrius.

7,7/10

Rodyk draugams