kino mėgėjai kino mėgėjams

„The Lovely Bones” - tai vaizdingas pasakos ir realybės kūrinys, persmelktas švelnumu, atlaidumu ir šviesiomis spalvomis, nors pats siužetas, galima sakyti, yra kriminalinis. Kitaip tariant, turiniui kitu kampu priešpastatoma forma ir bus turbūt tas varžtas, kuris į filmą įsuka šiokio tokio originalumo. Tai kiek kitoks P. Džeksono kino bandymas, lyginant su jo žiedų trilogijų ir king kongo versijomis. Tiesa, pomėgis eterin paleisti fantastinį vizualinį spektaklį išliko, bet visa kita yra gan liūdna ir gyvenimiška istorija.

Istorija, kuri nesužavėjo taip, kaip ko gero buvo ketinta, mat viskas „užstatyta” ties aukščiausiu jausmu. Pirma filmo valanda kabino ir nevertė nuobodžiauti. Įdomu, kaip toliau pinsis tie du pasauliai, įdomu kaip su netektimi seksis sugyventi šeimai, kas bus su žudiku, net pasidarė įdomu - gal ir namo galima grįžti? Antra valanda pradėjo knisti. Ir knisti būtent tuo mergaitišku švelnumu, kuris sklinda iš rojaus kampelių ir kiek netikrovišku išgyvenimu - ar tikrai motina (beje per jauna ir per graži) paliktų namus dėl netekties skausmo, kai yra dar du vaikai? Galop ir tie patys ano pasaulio vaizdai kaip iš Biblijos vaikams knygų. Gražūs, bet savo prigimtimi primityvoki ir nuvalkioti. Gyva wallpaperių paroda.

Geriausias filmo taškas tai maniakas, numočinęs tą naivią mergaitę, taip norėjusią ir, deja, nespėjusią paklaksėti liežuviais su pirmąja meile (vien tas „pirmo bučinio” akcentas yra taip boooring). Nors natūraliai norėjau jam blogos lemties, bet nepaneigsi - aktorius suvaidino puikiai ir visai mielai būčiau jam skyręs pripažinimo šakelę. Gal ir ne vien už šį vaidmenį, o atsižvelgiant ir į jo kitus vaidmenis, mat paskutiniu metu jis demonstruoja pastebimą aktorinę formą. Visi kiti personažai pasirodė neišvystyti, lyg kažkas blankaus slenkančio per visas pora valandų.

Pabaiga teisinga, kaip ir vyraujęs viso filmo paprastas, švelnus, banalokas, užtat auksu spindintis šiltas tonas. Filmas, kuris savo dangiška šviesa nugali šaltą realybę. Gal toks ir buvo sumanymas, bet tai nereiškia, jog įvertinimas bus kažkas daugiau, nei

7,0/10

Rodyk draugams

Dažnai, netradicinės aktorių fizionomijos kino juostai įduoda lyg kažkokio prestižo pamatą, taip paverčiant filmą nepigiai atrodančiu žiūralu. Šiuo atveju, pati filmo dramaturgija ir siužetas lyg nublanko prieš pačių aktorių, nesakysiu, kad vaidyba, bet tiesiog aktorinę esybę. Buvo įdomu į juos žiūrėti, pamirštant vertinti jų vaidybą, pamirštant suvokti siužeto tragiškumą.

Skambiai vertinamos Oskarų nominacijos ir statulėlės vertos tiek, kiek sugebėta drąsiai ir įžūliai įlįsti į žiūrovo vidų. Kažkam įlindo stipriai ir greičiausiai tiems, kuriems viso labo užtenka amerikanskos dvasios.

Vertinant herojų gyvenimą neišvengsime vidinės nuostabos ir klausimo „ar taip būna”? Nutukusi 17 - metė mergina laukiasi antrojo vaiko nuo AIDS sergančio tėvo, o despotiškai išprotėjusios motinos kasdienybė: psichologiškai tratinti dukrai smegenis. Nereikia galvoti, ką mes darytume jos vietoje, bet pažiūrėti, kas mūsų vargiai ar laukia ne tik, kad įdomu, bet ir suteikia galimybę akimis pačiupinėti kitokios kasdienybės virtuvę.

7/10

Rodyk draugams

Smarkiai gailiuosi praleidęs progą sumokėti pinigus. Dėl tokios pramogos tikrai galima išsitraukti piniginę. Ir dėl labai paprastų priežasčių. „Star Trek“ vaizdas aukščiausios kokybės. Gal aš atsilikęs ar nedaug matęs, bet efektai man pasirodė verti kažkokių tai pripažinimo nominacijų. Detalu, ryšku, šiuolaikiška, pilnai užpildo akies rainelę ir patenkina smegenų videoplotą. Gražu tiem, kam graži ateities vizija už dangaus skliauto. Ir nors kosmoso kolosai netraukia Star Wars‘ų masės, to ir nereikia. Jie yra pakankamai įstabūs, jog pilnai įtikintų geru sci-fi skoniu ir nuoširdžiu grafikos statytojų atsidavimu. Tiek pakankamai, jog vaizdiniai nepasirodė kuo nors mažiau įspūdingi nei to pačio Avatar‘o. Rimtai. O jei dar kino salėj? Echt, asilėnas, pagailėjęs popieriaus…

Ir vis dėlto net ne vaizdas čia patiko labiausiai. Kažkaip neįtikėtina, bet, rodos, kosmoso plotus ir aukštybes besisavinantis blockbusterinis epas turėtų kelis kartus sukelti ašaros papliaupas. Nihuja. Dramines laikysenas čia keičia komedijinės ir tai yra, sekant jutūbės madomis, - TOTALY AWESOME. Laiku ir vietoje išlendanti šypsena nuteikia taip, lyg šaltis kosmose nustotų egzistavęs. Niekur neparašyta, jog tai komedija, bet filmas pastatytas velniškai smagiai.

Siužetas lėkštokas. Bet kažkoks gylis čia turbūt nelabai ir tilptų, jo galop ir nereikia. Geri vaizdai ir prie to stebėtinai tinkanti linksmumo aura yra naujas mazgas, kurį atrišus, pamatau kažką išraityto, puikiai tinkančiu būti mano verdiktu:

8/10

Rodyk draugams

Kameronas yra tas režisierius, kuris parduoda fekaliją, supakuotą į blizgantį popierėlį. Du paskutiniai jo filmai tokie ir yra. „Titanikas“ ir priešnaujametinis furoras „Avatar“ yra dvi banalios linijos, kurios savyje turi unikalių savybių traukti žiūrovą. Be abejo, reikia ir tokių mass-filmų, bet, drįsiu būti nepatenkintas, kodėl į tą popierėlį supakuotas turinys negalėtų dar būti ir originalus? Tikrai nesu vien tik meno ir vadinamosios išliekamosios vertės ieškovas, gigantiškos pompastikos man netgi labai patinka, bet patiktų dar labiau, jei ji nebūtų kokia klišinė ir matyta jau xy kartų.

Velniop. Palikim siužetą toks, koks jis yra. Aš suprantu, kodėl jis toks. Filmą rašė ir kūrė tikrai ne kažkokie kvailiai, kurie nežinotų ką daro. „Avatar“ orientuojasi kiek į kitas vertybes. Tegul būna eilinė (o tokia ir net privalo būti, mat įprasta istorija dažniausiai sulaukia sėkmės) , bet tegul ji žavi žmones. Tegul jie eina ir su kaupu atperka revoliucingas išlaidas revoliucingom pajamom ir kalba apie jį taip, lyg būtų revoliucijos nugalėtojai. Aš tai suprantu ir „Avatar“ laikau Holivudo popmašinos herojumi, kuris yra pavyzdys kitiems, ką reiškia rimtai „imtis filmo“. Tai yra žavinga, nes tam tikra prasme atspindi, kuo gyva yra šiandienos visuomenė ir netgi tam tikras palikimas, nes ainiams ateityje bus medžiagos tirti, koks menas tada jaudino žmonių protus. Ir vis tik, drąsa išlieka ir manau, jog pagilinti istoriją būtų buvusi šauni idėja :]

„Avatar“ fanatikams tuoj visai nepatiksiu. Ir jie teisingai sakys, jog ne filmo kaltė, kad tikėjaisi kažko kito. Bet teisingas visada nebūsi, todėl sakau, kad tikėjausi daugiau netgi pačiu pateikimu. Nors..ei, patys fanatikai irgi dalinai kalti savo pamišusiais komentarais!

Vaizdas įspūdį tikrai daro, bet ne taip, kaip kalbama reklaminiuose lankstinukuose ir minėtuose marioje komentarų. Pasaulis gražus, bet jis ir yra gražus :] Gamta graži, bet būtent todėl, kad graži. Tame nieko unikalaus, išskyrus dydį, visa ko ryškumą bei viso to pateikimą „lyg skriejant“. Šie vaizdiniai keri, bet jau tas polinkis sąmokslo teorijoms…Pandora surėdyta iš vienų gražiausių gamtos elementų ir čia įtarsiu eilinį pataikavimą žiūrovui – kam nepatiks rojaus kampelis? Aišku, tokį lepinimą tikrai atleisiu. Dėkui grafomenininkams, parodžiusiems, kad mėlynas ekranas sugeba generuoti gražesnį vaizdą nei gyva Belmonto Vilnėlė vasarą :]

Vietiniai gyventojai? Vėlgi, įspūdį daro dydis. Su ūgio įspūdžiu konkuruoja jų bendra masė, kai meldžia gamtos malonės. Fantastika. Jų ryšys su gamta? Taip. Per plaukus? Nežinau. Bet didžiausias taip tada, kai ta pati gamta jiems padeda ir kolektyviai ištaško atėjūnus.

Iki „Žvaigždžių karų“ ir „Žiedų valdovu“ pasaulių Pandorai toli, kaip Na’vi iki civilizacinių aukštumų, tačiau, jei žiemą už 20 litų norite pasinerti į Rojų ir stebėti titanišką susidūrimą su Pragaru – „Avataras“ šią pramogą tikrai suteiks ir nuvils ne taip jau baisiai :]

7,2/10

Rodyk draugams

Mes gyvenam aukso amžiuj. Tą turbūt visai neblogai atspindi siaubo žanras kine. Sąmoningai norėti patirti baimę, dar daugiau - siaubą - , ko paprastai vengiame? Mano galva, tai yra tam tikras perteklinio gyvenimo paradoksas. Bet apie tai nesiplėtosiu, galbūt tame nėra jokio paradokso ir norėti patirti neigiamas emocijas kaip teigiamas yra paprasčiausiai nelabai logiška instinktų samplaika.

Ją turiu ir aš. Paprastai nemėgstu siaubo filmų ar bet ko, kas susiję su šiais žemais potyriais, bet kartais išlįsta pakrypęs poreikis save pakankinmaloninti. Štai čia ir pasitarnauja „Paranormal Activity“. Pats filmas remiasi visiškai buka gal tų pačių amerikonų komercialistų sugalvota vaiduoklių-demonų idėja. Bet ji nufilmuota man itin imponuojančiu dokumentiniu-buitiniu stiliumi. Panašiai kaip „Cloverfield“. Tada visa kas vyksta savo realumu įtikina labiausiai ir tie patys buki dalykai įgauna proto.

„Paranormal Activity“ yra neblogas siaubo filmas. Siaubas aplamai reiškia ne tai, kad karts nuo karto krūptelni, staigiai prieš kamerą išlindus kraupiam raumenų deformuotam veidui ir muzikos natoms negailestingai čaižant kolonėles. Tai viso labo išgąstis, bet tai nėra baimė ir tie filmai, kurių siaubas pasireiškia išgąsčio virtinėm, yra nevykę surogatai. Siaubas pirmiausia reiškia tai, jog pati atmosfera kelia įtampą, ji įtraukia į save žiūrovo nervus ir po truputį juos ėda nė nemanydama atsiklausti leidimo. Jai nereikia dažnai išsišokti nasrų pavidalais, ji pati savaime veikia iš vidaus ir pasirodo tada, kai jai to reikia ir kai tu to mažiausiai tikiesi. „Paranormal Activity“ tą gana neblogai ir įgyvendina.

Taigi, siaubas nėra kažkas labai matomo ir šlykštaus. TAI dažniausiai atsliūkina naktimis ir palieka neryškius pėdsakus. Iš pradžių tai paaiškini logiškai ir pamiršti. Sekantį kartą vėl paaiškini logiškai, bet pamiršti nebeišeina. Kažkas čia ne taip. Kabiniesi logikos, bet kažkur sąmonės kertelėje pajunti neaiškų nerimą. Jis kyla po truputį ne iš karto visa amplitude, nors to kažkodėl ir norėtum. Po truputį ne iš karto visa amplitude kylantis nerimas užtvirtinamas retais ir vis drąsesniais TO išpuoliais, kol galop bet kokie savęs įtikinėjimai, jog visa tai buvo tik tavo fantazijos vaisius, ir viltis, jog viską galima paaiškinti matematika, tampa akivaizdžia apgaule. Tu jau žinai, kad kažkas vyksta iš tikrųjų. Kad blyškūs pėdsakai iš rūsio iš tikrųjų buvo pėdsakai ir juos palikai visai ne tu. Kad keptuvė virtuvėje nukrito ne dėl išklibusios dėtuvės, o lempa prie laukujų durų neturėtų degti, nes taip ir neįsukai lemputės, ir aplamai esi priverstas prisiminti, jog tavo kambarinė jau mėnuo, kaip atostogauja. Bet tai tik pradžia. TAS vėl nutyla ir drąsiai pažiūrėti baimei į akis tau niekas neleis. Tu jo nepagausi. Tu jo nerasi. Tu net nežinai, kas tai. TAS žaidžia su tavim ir jis puikiai žino, kaip šį žaidimą žaisti. Jis žino, jog tikras siaubas nerodo savo akių,  tikras siaubas stebi tave iš nugaros. Vos leidi sau primiršti patirtą nesaugumo jausmą, jis vėl apie save primins ir leis žinoti, jog kambaryje buvai ne vienas. Tu esi bejėgis. Tu tirti ir lauki progos suvesti sąskaitas. Pasirodyk, tu išgama, būk vyras, stok prieš mane! Bet jis ne vyras. Ir ne moteris. Jis aplamai niekas, bet tuo pačiu ir kažkas. Savo nieku jis tavo didžiausias košmaras, savo kažkuo jis didžiausia tavo viltis. Nes jei tai kažkas, vadinasi galima jį pričiupti. Ech, žemiškas padare, argi vėl neieškai logikos ten, kur ji neegzistuoja? Ir visgi didžiausias tavo košmaras padaro išimtį. Jis nustoja tampęs nervus. Jis, ko taip troškai, pasirodo. Akimirką pajunti net dėkingumą. Tačiau be reikalo. Nes jis pasirodo tik vieną kartą. Viltis susigrumti su kažkuo apčiuopiamu, su kažkuo, kas pagal tavo jau patirtą siaubą negali būti dar baisiau, kaip mat žlunga pirmą kartą susitikus žvilgsniams. Tu padarei klaidą viltį iškeldamas aukščiau už košmarą. Ir man tavęs visai negaila, nes tu pats kaltas, kad buvai toks kvailas ir galvojai, jog siaubo tau pakaks. Ne tu tai sprendi. Ir jokie ekspertai niekada taip ir neišsiaiškins, kas gi tau nutiko. Ši garbė liks tik tau.

Na, šitas filmas tiek siaubo nesukėlė. Ne. Bet jis tikrai turi dalį užtaiso tokio siaubo, kokį čia ir aprašiau, kaip tam tikrą įsivaizdavimą. Akivaizdu, jog niekada nesužinosim kas yra tikras siaubas. Juk jis patiriamas tik vieną kartą. Mikis man pritartų.

7,4/10

Rodyk draugams

Du berniukai

Paveikslėlyje pavazduoti vyrai, suteikė itin malonaus linksmaryčio. Komedija pranoko asmeninius lūkesčius ir privertė švenčių proga padaryti sau mielą darbelį, įkelti jo apžvalgėlę į kino mėgėjų rašliavytes. (Kaip kalėdinės avytės).

Du pasiklydę nuovokoje draugai, po išgertuvių (sunkus metas) netyčia sode aptinka zombę. Nuo to viskas ir prasideda. Prasideda taip, kaip daugelis iš mūsų ir elgtusi tokioje situacijoje jei nebūtų savo hiperbolizuotos fantazijos aukos. Viskas žemiškai,(zombiai ir tie iš po žemių (tik ne šiame filme)) su žemiškais norais ir tokia žemiška panika, kurios nė nematyt. Tuo tarpu tenka dar kartą įsitikinti, kad humoras – geriausias žmogaus draugas, prieš kurį apokaliptinės nuotaikos – nulis

Komedijoje, rodosi, kiekvienas „šposas“ turi subrandintą tikslą – žiūrovo esminį juoką, o ne menką pakikenimą , kas, manau, puikiai pavyko. Per paprastą scenarijų, puikiausia komedija.

Beje, labiau manųjų simpatijų juostoje sulaukė ne pagrindinis herojus, bet jo pagrindinis draugas Nick Frost http://www.imdb.com/media/rm2981598720/nm0296545. Ir dar, labai jau mieli tie britiški bareliai, labai nors mirk ten

Verdiktuojant: 8,5/10

Rodyk draugams

Ko gero šiais laikais animacijos išgyvena didžiausią pakilimą. Jų daug, o iš tų daug ganėtinai daug  vertinamos palankiai. Šiųmetinių grafikos klyksmų dar nemačiau, pasilieku juos po menama egle, tad random pasirinkau atseit bet kokį pavadinimu „Mary and Max“ lyg paruošą didiesiems, bet permačius galvoje sukirbo mintytė, kas žino, kas čia didysis :]

Ir toliau mano favoritas išlieka „Ratatouille“, bet ir šita animacija užkabino akį. Ji originali. Ir ji tokia ne tik kitokia grafikos plastika, bet svarbiausia savo turiniu. Seniai laukiau tokio produkto iš animatorių, kad apibūdinimas „animacija“ nereikštų neabejotinai smagaus, lengvo, visai šeimai skirto kūrinėlio, kai tėveliai yra laimingi, matydami krykštaujančius savo mažylius.

„Mary and Max“ komedijos yra turbūt tik tiek, kiek meiliai šypsningi yra plastelininiai žmogelyčiai. Visa kita yra pakankamai gilus turinys, keliantis visiškai pramoga neatsiduodančias temas. Tas turinys kuriamas dviejų vienišių – mažos mergaitės su randu kaktoje ir brandaus neva ligoto vyro – susirašinėjimu laiškais. Du „keisti nepritapę“ plastelinai, ieškantys šilumos, tad maždaug aišku, ko galima tikėtis. Tai nėra kažkas tokio, kas atvers naujus klodus ir ko nebūsite matę, tačiau bet kuriuo atveju tai yra daug aukščiau nei kažkelinta Šreko dalis ar kokia pop-jausminga romantika, su stulbinama žvaigždės vaidyba.

Kiek atšiauroka bespalvė filmo linija liūdnokai šypsosi žiūrovui ir siūlo šiokią tokią susimąstymo kauptį, nors kai kas galėjo būti labiau išvystyta, stačiau neriant žemyn ar vystyta kiek kitaip. Animacija puikiausiai tinka būti ir rimtu filmu, kaip kad ši mano matyta, pradžiuginusi nepopkornine bei dramine laikysena, kapstant kažką daug realiau nei pasakos didvyrius.

7,7/10

Rodyk draugams

„The Machinist“ arba „El maquinista“ yra vienas tų šyzinių filmų, kurie paprastai linkę susukti galvą ir dėl to patikti – atseit nustebina, atseit šokiruoja ir galutinai pribaigia po visu tuo slypiančia mintim. Turi jis „Fight Club“ ir „Memento“ detalių, tad kokteiliukas, rodos, turėtų būti gan skanus. Tačiau jį išgėrus labiau pajutau pagirias, o ne malonų apsvaigimą. Nors tiksliau nepajutau nieko – o tai turbūt dar blogiau. Paprasčiausiai jis manęs nei sužavėjo, nei kaip nors paveikė, todėl ir nekyla kažkokių minčių smulkintis. Tikrai nesuprantu, dėl ko jis taip neblogai pasitiktas žiūrovų, nes bent jau aš nepamačiau dėl ko galima būtų suspigti. Nei šyza, nei mintis, kuri išaiškėja pabaigoje tiesiog nepalieka ryškaus įrėžio. Bet čia kalbant apie patį filmą, kaip tokį.

Vienintelis dalykas, kurį čia verta paminėti vėlgi tas pats Kristianas Beilas, kurio aukos vaidmeniui nepastebėti neįmanoma. Raumeningas ir sportiškas vyrukas be gailesčio nustekena kūną iki klipatos kaulienų, pakumpsta ir eina į eterį. Dėdamas dideles pastangas jis tempia filmą noru įtikinti ir tas jam puikiai pavyksta, tačiau, kaip kad būna graži mirtis, tačiau beprasmė, taip ir čia – kad ir kiek dėtum pastangų gryninant vaidmenį, bet jei pats filmas nepatinka, tai ir didelė aktoriaus pastanga sukelia mintį „et, visą šį ryžtą jis galėjo panaudoti geresniame užtaise“.

Trumpai tariant, nustekento ir asketiško įsijautimo nepalaiko pati filmo aplinka, siužeto vingiai, idėja ir jos peteikimas, dėl ko lieka apgailestauti. Nėra taip blogai, bet apmaudas nedingsta.

6,8/10

Rodyk draugams

Ko gero patys geriausi ar bent gerbtini aktoriai yra tie, kurie neužsistovi ties vienu vaidmeniu, viena ir ta pačia roline laikysena ir ieško įvairių vaidybos kampų bei skirtingų performancų. Va toks man pasirodė Kristianas Beilas, peržiūrėjus „Harsh Times“ ir „The Machinist“ .

Popą ir kornus mėgstantiems Kristianas Beilas turbūt labiausiai įsimena, kaip triukus darantis prestižas, atšiaurus betmenas ar užaugėlis Džonas Konoras. Niekaip nepasakytum, jog juose jo būta kažkokio prasto, bet tie filmai savaime kalba labiau nei jis pats. Esu įsitikinęs, jog geriausia aktoriaus patikra – mažesnio kalibro kūrinys, kuris labiau krypsta meno, o ne vizualinės pompastikos linkme.

„Harsh Times“ jis buvo kažkoks kitoks, įdomesnis, einantis pirman planan, kaip aktorius ir charakteris, o ne sekantis paskui filmą ir jo režisierių, kaip yra prieš tai minėtose populiarikose. Išties, patiko. Jis gali Kiek šalto veido ir, rodos, emocijoms gan neimlaus aktoriaus bandymas įkūnyti agresyvų bei chuliganišką psichiškai paveiktą karo veteraną buvo sėkmingas. Kažko tokio superypatingo lyg ir nėra, bet visą filmą nepaleido mintis, jog va, čia jis nustebina, čia jis netipinis, teiktum gal ne salės aplodismentus, o tekštelėjimą petin, maždaug taip ir toliau.

Tikrai negali sakyti, jog kitas negali panašiai vaidinti, negali sakyti, jog kiti veikėjai kažkuo tokiu nusileidžia [draugužis ispanas irgi puikus], bet iš simpatijos labiau kreipi dėmesį Beilą, tačiau pagyra jam yra parįsta ir čia nerasi nepelnyto sureikšminimo.

Pats filmas yra realistiškas kriminalas, manyčiau neeilinis savo žanre – jei tokie patinka, šis neturėtų nuvilti, nors siužetas ne iš tų, kurie kaltų vinis į sąmonę. Žiūrėti nepabosta, žiūrėti įdomu ir..kažkiek liūdna.

7,5/10

Rodyk draugams

Prieš pradedant žiūrėti šį filmą, neskaičiau apie jį jokių komentarų, nesidomėjau rezultatais IMDb, tiesiog pradėjau. Kai baigėsi pagalvojau, kad šį filmą prilyginčiau dirigentui, kuris emocingai dirigavęs viso koncerto metu, publikai buvo atsukęs nugarą. Koncertas baigėsi, veidas į žiūrovus - ablodismentai jam.

Filme viskas kokybiškai sustyguota į savus, klasikinius rėmus, niekur neišlenda neaiškumų, nerišlumų, abejonių dėl vaidybos, netikslingų istorinių faktų ir pan., bet po filmo peržiūros IMDb vertinimai mane kažkiek šokiravo. Jau labai, labai aukšti balai. Filme viskas preciziškai sukomplektuota, bet vistiek, žiūrovas viso filmo metu matė tik jo nugarą.

1984 m. Rytų Vokietijos šaltoji atmosfera. Gerdo Vieslerio paaukotas asmeninis gyvenimas vardan socialistinių idealų atveda jį prie žinomo valstybės režisieriaus. Ten jis stebėtojo rolėje. Blakių dėka gauta užduotis stebėti ir konspektuoti žinomo režisieriaus gyvenimo užkulisius. Saugumietį, savo darbo profesionalą, pabaigoje matysite laikraščių išnešiotoju.  Sakysite tokiems visada blogai baigiasi? Ne

Nors aš ne mūsų tėvų karta, bet vistiek kažkaip su nostalgija žiūrėjau filmo fone į seną televizorių ar statisto aprangą (trumpas, mažas striukytes ir platėjančias kelnes) J

P.S. 7,4/10

Rodyk draugams