BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

The Machinist [Mašinistas]

„The Machinist“ arba „El maquinista“ yra vienas tų šyzinių filmų, kurie paprastai linkę susukti galvą ir dėl to patikti – atseit nustebina, atseit šokiruoja ir galutinai pribaigia po visu tuo slypiančia mintim. Turi jis „Fight Club“ ir „Memento“ detalių, tad kokteiliukas, rodos, turėtų būti gan skanus. Tačiau jį išgėrus labiau pajutau pagirias, o ne malonų apsvaigimą. Nors tiksliau nepajutau nieko – o tai turbūt dar blogiau. Paprasčiausiai jis manęs nei sužavėjo, nei kaip nors paveikė, todėl ir nekyla kažkokių minčių smulkintis. Tikrai nesuprantu, dėl ko jis taip neblogai pasitiktas žiūrovų, nes bent jau aš nepamačiau dėl ko galima būtų suspigti. Nei šyza, nei mintis, kuri išaiškėja pabaigoje tiesiog nepalieka ryškaus įrėžio. Bet čia kalbant apie patį filmą, kaip tokį.

Vienintelis dalykas, kurį čia verta paminėti vėlgi tas pats Kristianas Beilas, kurio aukos vaidmeniui nepastebėti neįmanoma. Raumeningas ir sportiškas vyrukas be gailesčio nustekena kūną iki klipatos kaulienų, pakumpsta ir eina į eterį. Dėdamas dideles pastangas jis tempia filmą noru įtikinti ir tas jam puikiai pavyksta, tačiau, kaip kad būna graži mirtis, tačiau beprasmė, taip ir čia – kad ir kiek dėtum pastangų gryninant vaidmenį, bet jei pats filmas nepatinka, tai ir didelė aktoriaus pastanga sukelia mintį „et, visą šį ryžtą jis galėjo panaudoti geresniame užtaise“.

Trumpai tariant, nustekento ir asketiško įsijautimo nepalaiko pati filmo aplinka, siužeto vingiai, idėja ir jos peteikimas, dėl ko lieka apgailestauti. Nėra taip blogai, bet apmaudas nedingsta.

6,8/10

Rodyk draugams

Harsh Times [Žiaurūs laikai]

Ko gero patys geriausi ar bent gerbtini aktoriai yra tie, kurie neužsistovi ties vienu vaidmeniu, viena ir ta pačia roline laikysena ir ieško įvairių vaidybos kampų bei skirtingų performancų. Va toks man pasirodė Kristianas Beilas, peržiūrėjus „Harsh Times“ ir „The Machinist“ .

Popą ir kornus mėgstantiems Kristianas Beilas turbūt labiausiai įsimena, kaip triukus darantis prestižas, atšiaurus betmenas ar užaugėlis Džonas Konoras. Niekaip nepasakytum, jog juose jo būta kažkokio prasto, bet tie filmai savaime kalba labiau nei jis pats. Esu įsitikinęs, jog geriausia aktoriaus patikra – mažesnio kalibro kūrinys, kuris labiau krypsta meno, o ne vizualinės pompastikos linkme.

„Harsh Times“ jis buvo kažkoks kitoks, įdomesnis, einantis pirman planan, kaip aktorius ir charakteris, o ne sekantis paskui filmą ir jo režisierių, kaip yra prieš tai minėtose populiarikose. Išties, patiko. Jis gali :) Kiek šalto veido ir, rodos, emocijoms gan neimlaus aktoriaus bandymas įkūnyti agresyvų bei chuliganišką psichiškai paveiktą karo veteraną buvo sėkmingas. Kažko tokio superypatingo lyg ir nėra, bet visą filmą nepaleido mintis, jog va, čia jis nustebina, čia jis netipinis, teiktum gal ne salės aplodismentus, o tekštelėjimą petin, maždaug taip ir toliau.

Tikrai negali sakyti, jog kitas negali panašiai vaidinti, negali sakyti, jog kiti veikėjai kažkuo tokiu nusileidžia [draugužis ispanas irgi puikus], bet iš simpatijos labiau kreipi dėmesį Beilą, tačiau pagyra jam yra parįsta ir čia nerasi nepelnyto sureikšminimo.

Pats filmas yra realistiškas kriminalas, manyčiau neeilinis savo žanre – jei tokie patinka, šis neturėtų nuvilti, nors siužetas ne iš tų, kurie kaltų vinis į sąmonę. Žiūrėti nepabosta, žiūrėti įdomu ir..kažkiek liūdna.

7,5/10

Rodyk draugams

Kitų gyvenimai / Das Leben der Anderen

Prieš pradedant žiūrėti šį filmą, neskaičiau apie jį jokių komentarų, nesidomėjau rezultatais IMDb, tiesiog pradėjau. Kai baigėsi pagalvojau, kad šį filmą prilyginčiau dirigentui, kuris emocingai dirigavęs viso koncerto metu, publikai buvo atsukęs nugarą. Koncertas baigėsi, veidas į žiūrovus - ablodismentai jam.

Filme viskas kokybiškai sustyguota į savus, klasikinius rėmus, niekur neišlenda neaiškumų, nerišlumų, abejonių dėl vaidybos, netikslingų istorinių faktų ir pan., bet po filmo peržiūros IMDb vertinimai mane kažkiek šokiravo. Jau labai, labai aukšti balai. Filme viskas preciziškai sukomplektuota, bet vistiek, žiūrovas viso filmo metu matė tik jo nugarą. :)

1984 m. Rytų Vokietijos šaltoji atmosfera. Gerdo Vieslerio paaukotas asmeninis gyvenimas vardan socialistinių idealų atveda jį prie žinomo valstybės režisieriaus. Ten jis stebėtojo rolėje. Blakių dėka gauta užduotis stebėti ir konspektuoti žinomo režisieriaus gyvenimo užkulisius. Saugumietį, savo darbo profesionalą, pabaigoje matysite laikraščių išnešiotoju.  Sakysite tokiems visada blogai baigiasi? Ne :)

Nors aš ne mūsų tėvų karta, bet vistiek kažkaip su nostalgija žiūrėjau filmo fone į seną televizorių ar statisto aprangą (trumpas, mažas striukytes ir platėjančias kelnes) J

P.S. 7,4/10

Rodyk draugams

Prekeiviai/Clockers

Tau patinka traukiniai? Vadinasi turi šį tą bendrą su krešu, nes juo prekiauja žmogus, kuriam patinka traukiniai. Jau šį tą pasako apie filmą? Ne?

Filmo pradžioje išgirsti Barakų kvartalo gaujelės dialogai skambant žodžiams negatyvai, pozityvai, sukrutina ausis, kažkas keisto ir naujo, bet.. toliau seka, įspūdingi dialogai būdingi kvartališkam slengui su tokiais jungtukais kaip, kad nigeris, šūdas, mačkrušys gan įprasta ir net pabodę. Neveltui užsiminiau apie dialogus, nes dialogas, kuris užkabliavo toks buvo. Dar kartą pabrėžiu, buvo.

Du broliai, žmogžudystė, policijos tyrimas, du policininkai, vienas ciniškesnis, kitas jautresnis, visa tai bla bla bla susideda į moralę nemoraliuose dalykuose. Trumpai, filme-  tam tikros socialikos gyvenimas.

Ai, pasirodo juodaodžiai labai mėgsta pieną, nes supranta ir mėtosi tokiomis citatomis kaip “Krekas parodo, kas tu esi”.

Susižiūrėjo filmas.

6,8/10

Rodyk draugams

The Majestic [Didingasis]

Savaitgalį lepinaus lengvomis komedijomis, bet iškilo rūpestis pažiūrėti kažką rimtesnio ir jį nukreipiau vienam filmui, kurį rinkausi pagal vardą ir nuojautą. Tiek vardas, o jis gan iškalbingas, mat tai režisieriaus, sukūrusio “The Shawshank Redemption”, “The Green Mile”, “The Mist”, filmas, tiek nuojauta, kuri uodė gerą laiką su rimtu Džimo Kerio vaidmeniu, kurio draminis veidas visuomet vilioja, nepasiteisino.

“Didingajame” nėra nieko didaus. Kažin, ar būsiu kažko jame nesupratęs ir dėl to niekšiškai nurašęs, mat kažko suprast ir nėra  ko - tai ne kokias sudėtingas problemas kelianti juosta, o romantinė drama, kuri ima “ant jausmo”, ar bent jau turėtų. Niekaip nesumečiau filmo ryšio tarp mažyčio miestelio ir jo nuostabios bendruomenės ir vėliau staigaus persimetimo į kone politines aukštumas. T.y. ryšys gali būti, maždaug, tai buvo vienas gyvenimas, bet pasivijo realus, bet perėjimas nuo vieno prie kito yra gan keistokas: čia jis mylimas tarp miestelėnų, čia jis rėžia kalbą, idant išsisukti nuo kaltinimų neadraugingom pažiūrom, kurios primestos, beje, vėlgi “įdomiai”. Bent šiame filme tai šuolis, kuriuo nepatikėjau. Kaltinimais taip pat.

Ir nepatikėjau ne tik tuo šuoliu. Kaip gyventojai, kurie viens kitą pažįsta daugybę metų, sumaišo savo numylėtinį su svetimu žmogumi? Panašumas dar ne viską reiškia, Broliai ko gero irgi kažkuo skirias, kai juos pažįsti. Kažkaip trūksta realybės, nesvarbu, kad gal ji šiose vietose ir nereikalinga, bet vis tiek man atrodo, kaip spragos. Tėvas sumaišo, mylimoji, pažįstama nuo vaikystės sumaišo taip pat. Na, nebent tą pateisina 9 metų nematymas.

Kas gero? Vietinė kino salė, bendruomiškumas ir vienas galo mielas senelis.

Trumpai - tai filmas, kuriuo kūrėjai norėjo išpešti kažką rimto, bet jiems tiesiog nepavyko. Arba bent aš nesugebėjau suvesti linijų tarp siužeto taškų ir veikėjų.

6,5/10

 

Rodyk draugams

Taxi driver [Taksi vairuotojas]

Gražiausia filme pats senoviškas taksi, miesto šviesų atspindžiai ant stiklų, tų šviesų liejimasis grojant tinkamai muzikai. Monotoniškas, bet nenuobodus ritmas užburiantis ir įpučia tylaus jaukumo, galima būtų visą naktį važiuot, paskęsti rimtyje, netgi semtis išminties. Būtent tokios jausenos man asmeniškai yra kažkas išties nuostabaus, kai tyloje supranti kažką daugiau, nepaliečiamo, bet prasmingo ir didaus vien tik tau. Kažką tokio patiriu nebent Terrence Malick’o filmuose ir panašus tempo siužetuose.

Visa kita - pats taksistas, kuris tolydžiai savo nesėkmingoms pažintims ir nepasitenkimu purvinu pasauliu vis labiau praranda sveiką protą. Kodėl jis taip jaučiasi ir kodėl daro viena ar kita, nėra visai aiškiai atkleidžiama ir turbūt paliekama žiūrovų diskusijai bei nuovokai, kad įsgilintų į pateikiamą charakterį. Man to palikimo buvo šiek tiek per daug, kad visiškai suprantančiai atkapstyčiau jo būsenos motyvus, todėl galiu tik numanyti ir nujausti iš įvairių nuotrupų, pasakymų, vaidybos detalių ir pan. - bet tai jokiu būdu nėra blogai.

Tas numanymas ir nujutimas iš vienos pusės daro santykį su filmo herojumi kiek platonišku, paslaptingu, bet supratingu, turinčiu kažką tokio tikro ir nepilko, iš kitos pusės..na, iš kitos pusės - atlipus nuo lango - atrodo, jog tai paprasčiausias psycho, apie kuriuos kartais randame nuorašų laikraštyje. Nors antrasis įspūdis vis tik bus nevykęs šmestelėjimas, mat veikėjas iš esmės elgiasi teisingai ir, rodos, pabaigoj nusiramina, atlikęs, ką ir turėjo atlikti – išsprendęs savo ir niūraus pasaulio problemą ir tai padaręs įspūdingai. Kūrinys turi vidinės įtampos, nors kaip kurie epizodai ir veikėjo elgesys man nepatiko.

Bet kuriuo atveju filmą vertėtų pažiūrėti ne kartą. Įtariu tai esant vieną iš tų, kurie kiekvienąsyk prakalba vis daugiau ar kiek kitaip. Vis dėlto prisimenant pasivažinėjimą…na aš iš tokios tviskančio simboliais buriančios taksi mašinos būčiau kildinęs kiek kitokį filmą, kiek kitokį subtilumo variantą.

8,1/10

Rodyk draugams

Mirtis per laidotuves

Ne visada juodas humoras sueina kaip sviestu patepant :) Nenoriu iškart tapatinti filmo su serialu Šešios pėdos po žeme, bet negaliu nepalyginti šių dviejų laidotuviško cinizmo žiūralų. O kai palyginu, tai paskutinioji režisuota Frank Oz juosta šlubuoja. Mandagiai šlubuoja, nes vis tik filmas susižiūrėjo.

Šeimos ir giminaičių susirinkimas į velionio laidotuves atneša ne vieną ir ne kelis kuriozus, kurie neleis nuobodžiauti žiūrovui, bet tie kurioziukai galėtų dar ir dar smagesni būti :) Ir vis tik smagu iš šono pažiūrėti ir įsitikinti, čia gyveno žmogus čia mirė, o tu kaip kuo gyvenai, toks laidotuvėse ir sudalyvavai :)

Siūlau šį filmą pažiūrėti trečiadienį.

Tiesa, liliputai ir dar gėjai!? Tai gal turi intriguoti..!? :)

6/10

Rodyk draugams

District 9 [9-asis rajonas]

District 9 drąsiai galima vadinti šių metų atradimu. Kaip ir dera tokiems išsišokėliams, vertinimai paprastai skyla į dvi puses – labai geri ir labai blogi. Save priskirčiau pirmiems, nes filmas neblogai kalė į klyną, iš kino salės išėjau jausdamas, kad laiką praleidau netuščiai. Žinot, kaip būna, eini ir eini lyg pasikrovęs. Ir nebūtinai vaizdų ar garso, o kažko tikrai daug daugiau. Tokia ir turėtų būti gero kino paskirtis. Tokią paskirti ši juosta ir atliko.

Galbūt mano susižavėjimą dalinai įtakojo nesitikėjimas kažko tikrai gero (trailerio net nemačiau), bet nesigilinant į priešlaikinius nusiteikimus ir nuotaikas, filmas turi vinių, kurios jį daro iš tikrųjų neeiliniu. Dar neteko matyti taip realiai pateiktos ateivių idėjos. Fantastinis siužetas savo pačia prigimtimi yra nerealus, gali žavėti, bet vis tiek žinai, jog tai fantazijos, jauti atskirtį, tačiau District 9 tą ribą tarp tikrovės ir fantastikos suniveliuoja, pasitelkdama dokumentikos formą. Tai yra puikus sprendinys, mat tada patiki tuo, ką matai, supranti, kad va maždaug taip IŠ TIKRŲJŲ ir galėtų būti. Ši originalumo dozė ir yra pagrindinė vinis.

Didžiulė kolonija, gyvenanti konclagerio sąlygomis, vietinių nepasitenkinimas atėjūnais, riaušės, planai perkelti į kitas vietas, dar blogesnes, galų gale ateivių pačios prigimties niekinimas, laikant juos žemesnės rūšies, palikuonių naikinimas populiacijai mažinti, jų išnaudojimas tiek žemiausiu –banditų/mafukų /padugnių - lygmeniu, tiek aukščiausiu – įvairių galingų vyriausybinių jėgų, norinčių perimti naujas technologijas, vykdančias amoralius mokslinius eksperimentus ir t.t.

Jei daugumoje tokio pobūdžio filmų ateiviai yra kažkas paslaptingo ir slepiamo, tai čia teškiama buitiška jų tikrovė – šleikštūs „nemąstantys“ padarai, iš pažiūros visiški beprasmiai, slankiojantys be tikslo ir paskirties. Jei daugumoje tokio pobūdžio filmų jie yra blogi ir siekia pavergimo, tai čia tiesiog atėjūnai, gyvenantis jau 20 ar daugiau metų, patys pasimetę ir nesuprantantys, kas daros.

Visa ši forma ir mintis įtikina. Tai ir yra geriausia. District 9 tikrai nėra tobulas, galbūt pora padalėlių ir turėtų nusileisti imdb vertinimuose, mat tam tikrų klišių – loginių, siužetinių – jis turi. Trūkumas, jei tai trūkumai, ko gero geriau akcentuotų filmo nemegėjai ( tarkim, kodėl laivas nebuvo išnarstytas, ar ne per lengvai įsiveržta į žmonių bazę, kodėl ateiviai nenaudojo savų ginklų, dar trūko jų masės parodymo, kareivių vado per didelis fanatizmas, robotas efekto sumetimais, gal gali užkliūti kiek perspaustas žmonių blogumo parodymas ir t.t.) bet ta minusėlių suma niekaip nepersvers originalaus sąstato, kuris jį išskiria ir dėl kurio blokbasterinės futuristikos kaip šiųmetiniai terminatoriai ir transformeriai tykiai pasitraukia šešėlin.

8,3/10
Lauksim tęsinio!

Rodyk draugams

Princesė ir karžygys

PRINCESĖ IR KARŽYGYS (2001) 135 min.


Der Krieger und die Kaiserin  (The Warrior and the Empress)

Tikiu, Jūsų nesupykdys mano pirmai recenzijytei pasirinktas daugiausiai asmeninių simpatijų surinkęs Tomo Tykwerio filmas viduramžišku pavadinimu Princesė ir Karžygys. Kodėl? Gal dėl „ich”, „machen”, „arbeiten” t.y vokiško filmo mėgiamumo, gal dėl Franka Patente tapsmo iš raudonosios patrakėliškos Lolos į kukliai aistringą medicinos seselę psichiatrinėje ligoninėje. O gal dėl daug siužeto vingių turinčio nepriekaištingo scenarijaus.

Filme daugelyje scenų jaučiau ir įtikėjau nepseudiniu jautrumu. Ypatingai dėmesingumo nestokojo gražaus duobkasio tylus verkimas Beno Furman. Nesunku suprasti, kad filmas įtraukia,/įtrauks nes lauki KAS TOLIAU!? Visiems nekeistuoliams pagrindiniai filmo herojai  pasirodys keistuoliai, tačiau jų neįprasta susipažinimo pradžia nieko keisto nežada.

Filmo fonas gal kažkiek ir primena „Skrydis virš gegutės lizdo” ekranizacijos atmosferą, tačiau yra tokių scenelių, kurios lieka ilgam, kurios priverčia dar ir dar kartą pažiūrėti šį filmą.

9/10

Negerai, kad nieko blogo nerandu šiame filme, bet gal gali kažkas būti ir nepriekaištingai? :)

Skaityti visą »

Rodyk draugams

trumputis blogo pristatymas

Sveikučiai. Tai bus blogas apie kino filmus. Du paprasčiausi kino mėgėjai dalinsis savo įspūdžiais ir patirtimis po vienos ar kitos juostos peržiūros. Mes nesame kinomanai, netgi nesame pažengę kinomanai, tuo labiau profesionalai ir šios meno srities žinovai - labiau nusimanantys dviem pirštais nušvilptų -, tiesiog ketiname pateikti savus požiūrius, pateikti savas nuomones ir vertinimus, kas dabar yra gana madinga. Ir jas teiksime nesilaikydami griežtų rašymo kanonų ar logikos - tu pamatei filmą, tu aprašei. Viskas. Te įspūdis valdo plunksną.

Kadangi neretas dažniau ar rečiau juos žiūri, tad galbūt bus visai ir įdomu atsitiktiniui užklydėliui paskaityti recenzijytę apie matytą kino filmą, sutikti su ja, ar pasiginčyti. Nieko naujo, tiesa? Bet mes ir netaikome į aukštumas, tikriausiai blogas pasiklys gausybeje kitų, tačiau savo kuklią vietą jis turės. Ko gero, jį rašysime vien dėl savęs grynai saviraiškos sumetimais, nors, aišku, kažkur sąmonės terpelėje slypi velniūšktis noras sulaukti sėkmės ir jis godžiai trokšta citatos kur nors obuolyje, tačiau kokia dalis to noro bus įgyvendinta, priklausys tik nuo mūsų.

Ir nuo gero vėjo.

Rodyk draugams