BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paranormal Activity [Paranormalus aktyvumas]

Mes gyvenam aukso amžiuj. Tą turbūt visai neblogai atspindi siaubo žanras kine. Sąmoningai norėti patirti baimę, dar daugiau - siaubą - , ko paprastai vengiame? Mano galva, tai yra tam tikras perteklinio gyvenimo paradoksas. Bet apie tai nesiplėtosiu, galbūt tame nėra jokio paradokso ir norėti patirti neigiamas emocijas kaip teigiamas yra paprasčiausiai nelabai logiška instinktų samplaika.

Ją turiu ir aš. Paprastai nemėgstu siaubo filmų ar bet ko, kas susiję su šiais žemais potyriais, bet kartais išlįsta pakrypęs poreikis save pakankinmaloninti. Štai čia ir pasitarnauja „Paranormal Activity“. Pats filmas remiasi visiškai buka gal tų pačių amerikonų komercialistų sugalvota vaiduoklių-demonų idėja. Bet ji nufilmuota man itin imponuojančiu dokumentiniu-buitiniu stiliumi. Panašiai kaip „Cloverfield“. Tada visa kas vyksta savo realumu įtikina labiausiai ir tie patys buki dalykai įgauna proto.

„Paranormal Activity“ yra neblogas siaubo filmas. Siaubas aplamai reiškia ne tai, kad karts nuo karto krūptelni, staigiai prieš kamerą išlindus kraupiam raumenų deformuotam veidui ir muzikos natoms negailestingai čaižant kolonėles. Tai viso labo išgąstis, bet tai nėra baimė ir tie filmai, kurių siaubas pasireiškia išgąsčio virtinėm, yra nevykę surogatai. Siaubas pirmiausia reiškia tai, jog pati atmosfera kelia įtampą, ji įtraukia į save žiūrovo nervus ir po truputį juos ėda nė nemanydama atsiklausti leidimo. Jai nereikia dažnai išsišokti nasrų pavidalais, ji pati savaime veikia iš vidaus ir pasirodo tada, kai jai to reikia ir kai tu to mažiausiai tikiesi. „Paranormal Activity“ tą gana neblogai ir įgyvendina.

Taigi, siaubas nėra kažkas labai matomo ir šlykštaus. TAI dažniausiai atsliūkina naktimis ir palieka neryškius pėdsakus. Iš pradžių tai paaiškini logiškai ir pamiršti. Sekantį kartą vėl paaiškini logiškai, bet pamiršti nebeišeina. Kažkas čia ne taip. Kabiniesi logikos, bet kažkur sąmonės kertelėje pajunti neaiškų nerimą. Jis kyla po truputį ne iš karto visa amplitude, nors to kažkodėl ir norėtum. Po truputį ne iš karto visa amplitude kylantis nerimas užtvirtinamas retais ir vis drąsesniais TO išpuoliais, kol galop bet kokie savęs įtikinėjimai, jog visa tai buvo tik tavo fantazijos vaisius, ir viltis, jog viską galima paaiškinti matematika, tampa akivaizdžia apgaule. Tu jau žinai, kad kažkas vyksta iš tikrųjų. Kad blyškūs pėdsakai iš rūsio iš tikrųjų buvo pėdsakai ir juos palikai visai ne tu. Kad keptuvė virtuvėje nukrito ne dėl išklibusios dėtuvės, o lempa prie laukujų durų neturėtų degti, nes taip ir neįsukai lemputės, ir aplamai esi priverstas prisiminti, jog tavo kambarinė jau mėnuo, kaip atostogauja. Bet tai tik pradžia. TAS vėl nutyla ir drąsiai pažiūrėti baimei į akis tau niekas neleis. Tu jo nepagausi. Tu jo nerasi. Tu net nežinai, kas tai. TAS žaidžia su tavim ir jis puikiai žino, kaip šį žaidimą žaisti. Jis žino, jog tikras siaubas nerodo savo akių,  tikras siaubas stebi tave iš nugaros. Vos leidi sau primiršti patirtą nesaugumo jausmą, jis vėl apie save primins ir leis žinoti, jog kambaryje buvai ne vienas. Tu esi bejėgis. Tu tirti ir lauki progos suvesti sąskaitas. Pasirodyk, tu išgama, būk vyras, stok prieš mane! Bet jis ne vyras. Ir ne moteris. Jis aplamai niekas, bet tuo pačiu ir kažkas. Savo nieku jis tavo didžiausias košmaras, savo kažkuo jis didžiausia tavo viltis. Nes jei tai kažkas, vadinasi galima jį pričiupti. Ech, žemiškas padare, argi vėl neieškai logikos ten, kur ji neegzistuoja? Ir visgi didžiausias tavo košmaras padaro išimtį. Jis nustoja tampęs nervus. Jis, ko taip troškai, pasirodo. Akimirką pajunti net dėkingumą. Tačiau be reikalo. Nes jis pasirodo tik vieną kartą. Viltis susigrumti su kažkuo apčiuopiamu, su kažkuo, kas pagal tavo jau patirtą siaubą negali būti dar baisiau, kaip mat žlunga pirmą kartą susitikus žvilgsniams. Tu padarei klaidą viltį iškeldamas aukščiau už košmarą. Ir man tavęs visai negaila, nes tu pats kaltas, kad buvai toks kvailas ir galvojai, jog siaubo tau pakaks. Ne tu tai sprendi. Ir jokie ekspertai niekada taip ir neišsiaiškins, kas gi tau nutiko. Ši garbė liks tik tau.

Na, šitas filmas tiek siaubo nesukėlė. Ne. Bet jis tikrai turi dalį užtaiso tokio siaubo, kokį čia ir aprašiau, kaip tam tikrą įsivaizdavimą. Akivaizdu, jog niekada nesužinosim kas yra tikras siaubas. Juk jis patiriamas tik vieną kartą. Mikis man pritartų.

7,4/10

Patiko (6)

Rodyk draugams

3 komentarai

  1. Markusas yra kunigas, atliekantis egzorcizmo seansus, kurie atneša gerų rezultatų tikintiesiems. Tačiau kai vieną dieną jis atvyksta į mažą miestelį, kad atliktų tokį seansą ūkininko dukrai, įvyksta tikrasis siaubas.

    Sally V. Schroeder | 2013-05-21 | Atsakyti

  2. „Paranormal Activity“ yra neblogas siaubo filmas. Siaubas aplamai reiškia ne tai, kad karts nuo karto krūptelni, staigiai prieš kamerą išlindus kraupiam raumenų deformuotam veidui ir muzikos natoms negailestingai čaižant kolonėles. Tai viso labo išgąstis, bet tai nėra baimė ir tie filmai, kurių siaubas pasireiškia išgąsčio virtinėm, yra nevykę surogatai. Siaubas pirmiausia reiškia tai, jog pati atmosfera kelia įtampą, ji įtraukia į save žiūrovo nervus ir po truputį juos ėda nė nemanydama atsiklausti leidimo. Jai nereikia dažnai išsišokti nasrų pavidalais, ji pati savaime veikia iš vidaus ir pasirodo tada, kai jai to reikia ir kai tu to mažiausiai tikiesi. „Paranormal Activity“ tą gana neblogai ir įgyvendina.

    Olen Casey | 2013-06-15 | Atsakyti

  3. Aktoriai: Barry Watson, Emily Deschanel, Skye McCole Bartusiak, Lucy Lawless, Tory Mussett… Aprašymas Iš pažiūros Timas – eilinis jaunuolis. Jis sėkmingai kopia karjeros laiptais, jo santykiai su drauge Džesika tiesiog nuostabūs. Gyvenimas puikus…Tačiau apgaulinga idilė slepia vaikystės traumas. Timą persekioja paralyžuojantis siaubas, atsėlinantis iš tamsiausių pakampių vos tik ateina naktis. Klaidžiojimas po šiurpą keliančius vaikystės namus ir senos šeimos fotografijos sukelia Timui nepaaiškinamą isteriją. Jo nuojauta kužda, jog praeities košmarai nėra tiesiog vaikiškos fantazijos: Timas nuolatos jaučia piktą persekiojantį žvilgnį, o žmonės, kuriuos jis myli, ima paslaptingai dingti. Riba tarp fantazijos ir realybės ištirpsta. Haliucinacijos užvaldo Timo protą. Vienintelis žmogus, galintis padėti jam, maža mergaitė Frani. Ji vienintelė supranta Timo košmarus… nes pati su jais susiduria. Tik ar užteks mažai mergaitei jėgų ir drąsos atskleisti Timui, kas yra tikra, o kas įsivaizduota?

    Miles Vargas | 2013-07-21 | Atsakyti

Komentuoti